LARPykla

Yra tokia veikla vadinama LARP (Live Action RolePlaying). Susirenka žmonės ir vaidina jog gyvena tarsi kokiais viduramžiais ir esąs kažkokie herojai. Kaunasi mūšiuose, vykdo misijas, ir panašiai. Vaidina savo malonumui. Pasiekti realiai nieko nepasiekia.

Neseniai supratau, jog pastaruosius du metus LARP'inau mokyklą. Sėdėjau pamokose, bendravau su klasiokais. Pasiekti mokykloje nieko nepasiekiau. Kaip LARP'e nuobodžių veiksmų iš tikro nedarai, tik tari jog tai jau padarei, taip ir aš, mokykloje, sunkaus darbo nedariau. Mano namų darbų atlikimo procentas artimas nuliui. Kažko mokytis irgi nesimokiau. Sėdėjau pamokose, jei ką išgirdau - puiku, jei ne - nesvarbu. Vienoj matematikoj kažką naujo išmokau. Ir tai, vargu ar gerai.

Kai supratau kas vyksta, pradėjau galvoti. Ar man tai rūpi? Ar verta tęsti? Iš pradžių galvojau jog verta. Bet, karantininės pamokos sumažino, ne, sunaikino malonumą kurį gaudavau. Ir, ar verta man vaidinti nors tai man nebemalonu? Kitiems juk rūpi - mama vis susirūpinusi mano mokslais, mokytojai nori jog kažką pasiekčiau. Tad nusprendžiau tęsti. Bet, po trumpo laiko pavargau. Pavargau apsimetinėti. Pavargau vaidinti mokslą.

Nebenoriu šito LARP'o. Nebenoriu vaidinti mokinio. Daugiau išmokau kasdien skaitydamas straipsnius internete nei mokyklos vadovėlius. Daugiau pasiekiau dirbdamas po pamokų nei per projektus klasėje. Nebereikia LARP'o. Meskit šį paprotį. Nustokit eit į tą LARP'yklą. Nešvaistykit savo brangaus laiko. Gyvenkit tikrus gyvenimus, o ne LARP'ą.